Firma “Linevita”
Taikos 10, Radviliškis.
Serbentų 28, Šiauliai

Telefonas: 8-687-16533, 8-682-23190
El.paštas: linevita@splius.lt

Į pradžią
Apie mus
Straipsniai
Konsultacijos
Klausiate - atsakome
Kontaktai

Nors statybų bumas Lietuvoje aprimęs, tačiau, gal būt, dabar yra pats geriausias laikas apie jas kalbėti, diskutuoti, dalintis patirtimi, mokytis iš klaidų ir ruoštis, kaip sakoma, lietuvių liaudies patarlėje -  „ Geras gaspadorius roges taiso vasarą, o ratus žiemą“. Ypač šiuo metu yra aktualus beįsivažiuojantis daugiabučių namų renovacijos procesas. Apie naujų ir rekonstruojamų pastatų statybų kelius ir klystkelius daug yra diskutuojama specialistų tarpe, publikuojama specialiuose spaudos leidiniuose, specializuotuose interneto puslapiuose. Tačiau tai dažniausiai būna siaurų atskirų problemų, statybinių produktų, technologijų tyrinėjimas, svarstymas, paprastai tai išreikšta specialiais inžineriniais terminais ir įrodinėjama sudėtingomis diferencialinėmis- integralinėmis formulėmis su logaritminėmis išraiškomis. Su žmonėmis besidominančiais statybomis, bet neturinčiais specialių žinių, apie vieną ir tą patį dalyką galima ir būtina kalbėti paprasčiau ir suprantamiau. Pabandykime kalbėti suprantamiau.

 Ne per seniausiai įvykusioje Šiaulių krašto pasiekimų parodoje „Šiauliai 2011“ didelis dėmesys buvo skirtas Daugiabučių namų modernizavimo programos pristatymui, surengta konferencija „Daugiabučių atnaujinimas- neišvengiamas ir savalaikis“ skirta besidomintiems daugiabučių namų renovacija.

Konferencijos metu VGTU docentas Č. Ignatavičius perskaitė  savo paruoštą pristatymą – „Daugiabučių namų šiltinimo efektyvumas, faktiniai pavyzdžiai. Įdomiausias konferencijos momentas, tai, kad - anot Lietuvos nusipelniusio mokslininko Č. Ignatavičiaus, beveik nėra  renovuotų daugiabučių  namų, kurie vienodai sutaupytų energijos. Pvz. vienas lygiai toks pat tipinis namas  taupo 15, kitas - 50 proc.. Pasak Česlovo Ignatavičiaus, kadangi prastų pastato šiltinimo technologijų ir sertifikuotų  sistemų  nėra, tai problema dėl renovuotų pastatų šilumos nuostolių per sienas yra statybų kokybėje, projektavimo ir statybos stadijose. Docentas teigia, kad  dėl netinkamai atliktų darbų galima prarasti iki 55 proc. šilumos nuo tikimosi  po renovacijos sutaupyti šilumos kiekio, dėl netinkamo projektavimo - 18 proc., o dėl netinkamos eksploatacijos - 11 proc.  Konferencija buvo trumpa ir abstrakti, nebuvo laiko giliau panagrinėti, padiskutuoti, kodėl neteisingai renovuojami pastatai.  Kodėl iš tikro tikimasi sutaupyti 100 000 litų o gaunasi tik 50 ?

Pabandysiu ūkiškai, paprastais pavyzdžiais pasidalinti ( pailiustruoti ) keletu faktų susijusias su problemomis iškylančiomis statybos procese. Apie daugiabučių modernizavimą. Pirmiausia, ko turėtų reikalauti namo bendrijos pirmininkas ar jo įgaliotas specialistas, tai kokybiško modernizavimo projekto.

 Dabartiniu metu, peržvelgus esamus, jau parengtus daugiabučių namų modernizavimo  tipinius projektus, randama daug nei specialistams nei gyventojams bent šiek tiek susipažinusiems su statybos technologijomis nesuprantamų dalykų. Pavyzdžiui yra atliktas tipinis projektas namo renovacijai, nurodomi trys būdai išorinių sienų šiltinimui : tinkuojamas fasadas šiltinant putų polistirenu, tinkuojamas fasadas, šiltinant akmens vata, ir vėdinamas fasadas šiltinant akmens vata metaliniame karkase. Nusistebima,  kai tipiniame projekte, kur numatomas  įrengti metalinis karkasas jau pirmuosiuose projekto puslapiuose pastebimi nesutapimai, kylantys klausimai, pavyzdžiui,  renovuojant išorės sieną, paskaičiuotas 12 cm akmens vatos sluoksnio šiluminis laidumas, bet visiškai nevertinama karkaso, metalinių jungčių įtakos izoliacijos šilumos laidumui, ir keista, kad projekte nurodyta, kad metalinio karkaso įtaka neskaičiuojama, nes po karkasu įdedamos izoliuojančios tarpinės, bet juk kiekvienas statybų studentas žino, kad 4 mm storio tarpinė,  niekada neatstos 12 cm šiluminės izoliacijos. Juk  metalo šilumos laidumas yra 5000 kartų didesnis už mineralinės vatos šilumos laidumą. Ką gali atsakyti bet koks statybos specialistas į tokį paprastą klausimą ? Taigi, perskaičiavus ir įvertinus metalinį  karkasą, priklausomai nuo karkaso briaunos storio 1-2 mm, šilumos laidumas per sieną padidėja nuo 25 iki 40 procentų. Vadinasi, jei statybininkai viską atliks pagal projektą, jau galima nebesutaupyti 40 proc. šilumos.  Įvertinus metalines jungtis, ir norint gauti numatomus šilumos sutaupymus reikėtų, kad izoliacija būtų įrengta tarp vadinamųjų termoprofilių ir jos storis būtų maždaug 20 cm. Tačiau termoprofiliai žymiai brangesni, todėl žymiai didėja statybos sąnaudos. Kyla paprastas žmogiškas klausimas, kodėl tai nenumatoma pastato projekte ?

Panašiai, tik kiek švelnesnė situacija, gyventojams atsiranda klausimų, kai šiltinant daugiabučius  projektuojamos šlapio fasado sistemos, kai prie sienos pritvirtinta akmens vata ar putų polistirenas tinkuojamas plonasluoksniu tinku. Čia  projektuose neįvertinami šilumos nuostoliai susidarantys dėl metalinių tvirtinimo smeigių, kurias būtina įrengti klijuojant polistireno ar kietos akmens vatos plokštes. Tai sudaro 4-10 proc. nenumatytų projekte, bet fakte susidarančių šilumos nuostolių, o juk 4 proc. tai jau banko palūkanų dydis ? Kiekvienais metais metų metus gyventojas už šildymą gali mokėti 4 proc. daugiau nei tikėjosi ir tai buvo parašyta projekte.

Nuostabu, bet pavarčius techninį projektą, atrodo projektuotojai neskaičiuoja renovuojamų atitvarų drėgminės būsenos, nevertina kondensato susidarymo pavojaus. Svarbiausiame techninio projekto dokumente - techninėse specifikacijose nenurodomos pagrindinės staybinių produktų ir  medžiagų charakteristikos, nėra nurodymų kokiomis medžiagomis naudotis draudžiama. Juk daugiabučio namo keramzitbetonio sienų plokštes apšiltinus akmens vata, o po to jas nutinkavus sunkiai garams laidžiu tinku ir nudažius tokiais pat dažais ( pvz. akriliniais ) , neišvengiamas metų metais garų kaupimamsis ir, esant žemesnei patalpų temperatūrai, garų kondensavimasis akmens vatoje, Statybininkas vadovaudamasis projektu gali nuspręsti tokią sieną nudažyti akriliniais dažais, juk jie 3 kartus pigesni už garams pakankamai laidžius silikoninių dervų dažus ? Šlampant šilumos izoliacijai, staigiai didėja šilumos nuostoliai ir sušalęs vanduo ardo apdailos sluoksnį, o jei dar yra nesandariai sudėta šiltinamoji medžiaga, tai ir pastato laikančias sienas. Kyla klausimas, kaip statybininkas gali nedaryti 55 proc. klaidų, jei tai užprogramuota pastato projekte?

Tikimės, kad laikui bėgant, šios daugiabučių namų modernizavimo projektavimo problemos bus išspręstos.

Sunkesnė situacija yra individualių namų statybose. Čia paprastai, kaip taisyklė, yra rengiamas techninis projektas, kurį sudaro viena architektūrinė dalis. Aišku, pastatas pirmiausia turi būti gražus ir vidaus patalpos išplanuotos gražiai ir patogiai . Pamirštama, kad pastatas turi atitikti higienos, energijos išsaugojimo, gaisrinės saugos, naudojimo saugos, mechaninio patvarumo reikalavimus. Architektūrinėje dalyje šie esminiai reikalavimai nurodomi viena fraze. „Šis projektas atitinka statinio esminius reikalavimus“.  O juk jokių tų esminių reikalavimų sprendinių projekto dokumentuose nepateikiama, nei konstrukcijų, vėdinimo, šildymo, vandens tiekimo, elektros instaliacijos specifikacijų, nei brėžinių nebūna. Ir keista, kad tokių konkrečių sprendinių   techniniame projekte net nereikalaujama išduodant statybos leidimą. Tai ir statoma pagal tokį vadinamu pastato projektu  gražų piešinį su pastato fasadų brėžiukais ir patalpų išplanavimo schema, su sienų spalvų parinkimu ir baldų išdėstymu.

Dažniausiai tokius pastatus statant daromos klaidos,  Laikančios sienos statomos iš garams ypač laidžių keramzitbetonio ir akytbetonio blokelių ( jie dėl patogumo statyti ir šiluminių savybių yra populiariausi), kurios po to apklijuojamos garams nelaidžiu putų polistirenu, nutinkuojamos garams nelaidžiu tinku ir dažoma dažais. Vidaus apdaila parastai irgi yra laidi garui iš patalpų vidaus.  Taip pastačius pastatą neišvengiamas vidaus sienų drėkimas, pelėsio grybo susidarymas ir palaipsnis  augimas. Aišku, galima, taip statyti, bet projektuojant tokią statybą, reikia pasirūpinti gera garų izoliacija iš pastato vidaus pusės, ir geros patalpų ventiliacijos įrengimu.

Kitas individualių namų statymo būdas – statyti iš tų pačių blokelių ir apklijuoti akmens vatos plokštėmis, tokia siena kvėpuos, praleis vandens garus, bus viskas tvarkoje, kol jos neaptinkuosime sunkiai garams pralaidžiu tinku ( pvz. polimeriniu ) ir nenudažysime tokiais pat dažais. Rezultatas tas pats , kaip ir su putų polistirenu, tik dar blogesnis, nes akmens vata sugeria daug daugiau vandens, todėl greičiau matomi pelėsio augimo rezultatai. Nutinkavus mineraliniu tinku ir nudažius silikatiniais ar silikoninių dervų dažais tokios konstrukcijos drėgminė būsena būna normali, siena yra patvari, ilgaamžiška. Tačiau, jei statybos  projekte nėra nurodyta kokių savybių tinkas ir dažai yra privalomi naudoti, tai, kodėl statybininkui nenutinkuoti žymiai pigesniu tinku ir nenudažyti žymiai pigesniais dažais nežinia kieno ir  kur pagamintais.

Pas mus nepopuliari individualioje statyboje yra ilgamete patirtimi patikrinta statybos sistema, vadinamasis -  trisluoksnis mūras. Tai paprasta pirmu požiūriu sistema, kai išorės sieną sudaro laikanti konstrukcija, šiluminė izoliacija, vėdinamas oro tarpas ir apdailinių medžiagų sluoksnis.

Tokios sienos drėgminė būsena būna geriausia, tokia siena yra  ilgaamžiškiausia. Tačiau ji daug brangesnė už vadinamąją šlapio fasado sienos sistemą,  (ir jei akmens vata dedama  mediniame ar metaliniame karkase, jos storis turi būti maždaug dvigubai didesnis nei priklijuotos, be to apdailos medžiagos, apdailinės plytos yra žymiai brangesnės už plonasluoksnį tinką ), tokio namo statyba reikalauja ypatingai aukštos kvalifikacijos meistrų darbo.

Praktikoje pasitaiko įvairių kuriozinių atvejų, kai, pavyzdžiui, medinių rąstų namas apšiltinamas putų polistirenu, arba medinių rąstų namas su akmens vatos izoliacija, dar iš lauko apkalamas ruberoidu ar polietilenine plėvele ir užkalamos dailylentės. Toks namas be ypač geros vidaus patalpų ventiliacijos pasmerktas supūti per dešimtmetį, o ką jau bekalbėti apie savijautą, juk žmogus statydamasis natūralaus medžio namą tikėjosi geros sveikatos, gryno oro ir natūralios aplinkos.

Kartais individualios statybos architektūrinių projektų sprendiniai tiesiog absurdiški, pavyzdžiui, suprojektuotas vieno aukšto puikios architektūros  namas su sandariais langais, gera sienų šilumos izoliacija, nepralaidus nei vėjui nei garui, ventiliacija numatyta natūrali per ištraukimo kaminėlius iš virtuvės ir sanitarinio mazgo. Projektas už architektūrą ir patalpų išdėstymą vos negauna premijų.

Tačiau, tik peržiūrėjus projektą , atsiranda tokių klausimų, į kuriuos architektas jau nebegali atsakyti.

Projekte virtuvė ir tualetas su vonia ir ištraukimo kaminu  suprojektuotas viename namo gale, o miegamasis -  su vienu langu pietinėje pusėje - kitame namo gale. Šiuo atveju, miegamajame jokių būdu nebus oro cirkuliacijos, mieganti šeima prakaituos ir dus, turės norom nenorom atsidaryti langus, o tam, kad bent kiek daugiau gautų gryno oro, tai ir lauko duris. Tai, kyla klausimas, kam tada yra projektuojami sandarūs langai ir šiltos sienos, jei jau projekte savo sprendiniais architektas užprogramuoja, kad langai tame miegamajame praktiškai turės ir žiemą ar vasarą būti  atidaryti ?

Šioje situacijoje, aišku, gelbėtų gera mechaninė ventiliacijos sistema su rekuperacija, vasarą -žaliuzės ant langų atspindinčios saulės šilumą, tačiau tai yra papildomos nemažos statybos išlaidos, nenumatytos statinio projekte..

 

Dabar keletas iliustracijų. Įsivaizduokime, kad namas - tai natūralūs kailiniai ( geriausias šilumos sulaikytojas ir geriausias žmogui higienos atžvilgiu ).  Su gerais kailiniais šaltą žiemą jaučiamės šiltai, ir savijauta puiki, neprakaituojame, nes jie turi savybę gerai išleisti prakaito garus.

Namui, tokius kailinius atstoja  šiltinamoji medžiaga, ar tai akmens vata ar tai putų polistirolas.

Tačiau, jei ant akmens vatos uždėsime garams nepralaidų tinką, tai gausis tas pats, kas ant kailinių užsidėtumėme  polietileninę plėvelę ar lietpaltį. Aišku bus šilta, bet kaip jausitės ? Aišku prakaituosite, bus per karšta kaip garinėje pirtyje.

Jei akmens vatą montuosime mediniame ar metaliniame karkase, tai gautųsi, panašiai, kad kailinių kailį nuskustumėme nuo odos juostomis lygiais vienodais kvadratėliais, aišku, bus šalčiau nei su neskustais kailiniais, ir, jei norėsite vilktis tokius išskustus kailinius, jie turės būti dvigubai storesni.

Jei namą apklijuojame putų polistirenu, tai gautųsi, kad užsivelkame boloninę striukę su sintepono sluoksniu. Šilta. Tačiau ilgiau pavaikščioję pradedame prakaituoti. Nenusivilkę keliolika valandų, jau jaučiamės nelabai kaip, nes pasidarome šlapi. Reikia vėdintis pro apačią ar atsisegti striukę.

O jei apsivilkome šlapius kailinius ? Ar sušilsime ? Manau ne. Tai tas pats, kas per kelis ar keliolika metų namo šiltinime -  akmens vatoje prisirinktų drėgmės, ji sušlaptų.

Negalima pamiršti, kad statyti būtina iš gerų, sertifikuotų medžiagų ( ar tai būtų plytos, putų polistirenas, ar tinkas, ar skiedinys, ar glaistas, gruntas, dažai ir t.t. ). Projektuose, be kitų charakteristikų, turi būti nurodytos ir tokios medžiagų charakteristikos, kaip garų pralaidumas, vandens įgeriamumas, galimai išskiriamų kenksmingų medžiagų kiekis, šilumos laidumo koeficientas. Tik tada sienos statybinių sluoksnių sistemą galima paskaičiuoti šilumos laidumui, garų pralaidumui, kondensato užšalimo pavojui. Statybos produktų charakteristikos turi būti deklaruotos konkrečių gamintojų, patvirtintos notifikuotų laboratorijų,  o ne paimtos iš kokios nors statybos įmonės internetinio puslapio. Dabar dažniausiai statomas individualus namas neturint  jokių statybos produktų atitikties deklaracijų, tai aiškiai galima numanyti,  kad buvo statytas iš „garažinių“ statybos produktų, pirkta pas abejotinus tiekėjus,  nes rimtos statybinių medžiagų ir produktų gamintojos didžiuojasi savo produkcijos kokybe ir teikia produktų atitikties deklaracijas ir sertifikatus visiems pirkėjams be jokių problemų. Tai kodėl jų nepaimti ir neprisegti prie pastatyto pastato pripažinimo naudoti dokumentų, pastato techninio paso ? Ar galima iškepti skanų kokybišką sluoksniuotą pyragą, jei bent į vieną sluoksnį bus įdėta neskanaus ir nekokybiško produkto ? O juk  pastatas, tai ne pyragas už kelioliką litų, o kūrinys skirtas naudoti ilgus dešimtmečius, todėl, darome išvadą, kad ir „kepamas“ turi būti ypatingai gerai apgalvojus, kruopščiai pasirinkus medžiagas ir kokybiškai atliekant darbą.

Dizainas: Puslapiai.eu

Svetainėje naudojama MEGAtvs